Helovinas, Samhain, Dziady, Vėlinės ar Visi šventieji? Prietarai, magija ir paslaptys

Sojų vaško runų žvakė HELĖ
Sojų vaško runų žvakė HELĖ

Diedai, Dziedai, Dziady (Baltarusijoje), Paminėklai, Paminklėliai, Vėlių pamėkas, (kai kur jie švęsti ne spalio 28, o 29 d.). Kartu šią dieną vykdavo atlaidai, triukšmingi trečiojo derliaus, rudens gėrybių, amatų jomarkai (Simajudo turgūs). Senovėje tai buvo didžiosios derliaus nuėmimo šventės dalis – linarūtės pabaiga, Tai vasaros „užbaigtuvės“ . Lietuvoje šiomis dienomis (28, 29 spalio) dar minimi šventieji Simonas ir Judas, kurių garbei ir būdavo rengiami minėti Simajudo turgūs. Vakarų kraštuose keliomis dienomis vėliau švenčiamas (spalio 31 d.) -Halloween’as (Hallowmas Eve – Visų Šventųjų dienos išvakarės). 

Helovinas tam tikrą dieną buvo švenčiamas senovės druidų – keltų išminčių ir kunigų. Jie garbino mirties viešpatį, arba mirusiųjų dievą, kuriam buvo skirta Samhain diena – spalio 31-oji. Lapkričio 1-oji keltams buvo naujų metų pradžia, todėl šiuolaikinės raganos šią dieną švenčia savotiškus Naujuosius Metus. Keltai tikėjo, kad paskutinę senųjų metų dieną ir naktį prieš jų naujus metus mirties dievas susirenka tais metais mirusių žmonių sielas. Blogų žmonių sielos buvo pasmerktos apsigyventi gyvūnų kūnuose, o gerųjų įsikūnydavo į žmonių kūnus. Druidai tikėjo, kad bausmė už nedorą gyvenimą gali būti sušvelninta aukomis, maldomis ir dovanomis mirties dievui.

Pasak šiaurės šalių senųjų religijų, naujų metų išvakarėse vaiduokliai, blogio dvasios, raganos klajodavo aplinkui. Norėdami nuginti šalin blogio dvasias, kurios bijodavo ugnies, keltai ant kalvų viršūnių degindavo didžiulius laužus. Buvo tikima, kad šią naktį blogio dvasios ar nusivylę vaiduokliai gali tyčiotis iš žmonių, pasitelkdami antgamtines galias. Žmonės užsidėdavo groteskiškas kaukes, imituodami, kad yra persekiojami blogio dvasių ir šokdavo aplink laužus.

Žinoma, Samhain šventė nebuvo unikali – daugybė tautų visame pasaulyje mini laiką, kai mirusieji grįžta pabūti gyvųjų draugijoje. Induizmas turi Holi naktį, irakėzų indėnai švenčia mirusių dieną kas 12 metų, maldomis paminėdami visus per tą laiką mirusius. Meksikoje nacionalinė šventė, kai gyvieji pagerbia mirusius, prasideda lapkričio 2 d. ir tęsiasi kelias dienas. Pavyzdžiui, ten durys puošiamos gėlių girliandomis, skirtomis pasveikinti Angelitos – mirusių vaikų sielas. Tačiau visgi daugiausia šiuolaikinio Helovino ištakų pėdsakų randama senovės druidų ir jų žiemos šventės spalio 31-ąją praktikoje. Kad Helovinas susijęs su senoviškomis pagonių tradicijomis, mažai stebina. Senovės Britanijoje ir Airijoje keltai, švęsdami spalio 31-ąją (vasaros pabaigą), tikėjo, kad mirusiųjų sielos tądien grįžta aplankyti savo namų, o aplink siaučia vaiduokliai, raganos ir panašiai. Tai buvo metas, kai žyniai šaukdavosi antgamtinių jėgų. Ši šventė pasauliniu mastu nebuvo plačiai minima iki XX a. – iki tol Helovinas nacionaline švente tebuvo pripažinta Airijoje.

Druidų religijoje galima įžvelgti kažką panašaus į skaistyklą. Kaip minėta, druidai tikėjo, kad nuodėmingos sielos blaškosi ir turi įsikūnyti į gyvūnus, o aukų ir dovanų dėka galima išmelsti joms atleidimą. Gyvavo paprotys lapkričio 2–ąją valgyti specialius „vėlinių“ pyragus – kuo daugiau pyragų suvalgai, tuo daugiau sielų išgelbsti. Ankstesniais laikais žmonės nešdavo specialią duonelę „sieloms“ į kapines, kurias padėdavo ant kapų. Vėliau iš to kilo paprotys ant kapų ir ant palangių uždegti žvakes – taip parodyti kelią sieloms namo. Viduramžiais per Vėlines vargšai eidavo iš namų į namus prašydami „vėlinių“ pyragų, dalijamų kaip padėką už maldas, kurias jie pasižadėdavo kalbėti už mirusiuosius.

Helovino sąsajos kitose kultūrose, simboliai ir kt.:

  • Pavadinimai: Helovinas, Visu šventųjų šventė, Mirties diena, Trečiojo derliaus diena;
  • Spalvos: raudona, juoda, oranžinė;
  • Simboliai: moliūgas, šluota, raganos puodas, dalgis, veidrodis;
  • Ritualai skiriami: Mirties deivėms; suprasti savo vietą, prasmę gyvenimo ir mirties rate; pagerbti mirtį; vasaros pabaigai, apmastyti reinkarnaciją; atsisveikinti su praeitimi, pasiruošti naujam gyvenimo ciklui.
  • Akmenys: obsidianas, oniksas, karneolis;
  • Augalai: obuoliai, vėlyvi vaisiai ir daržovės, moliūgai;
  • Tabu: kelionės po saulės laidos;
  • Gyvūnai: šikšnosparniai, katės, šunys;
  • Mitiniai personažai: goblinai, medūza, harpijos;
  • Dievybės: Vyriausioji keltų deivė, Požeminio pasaulio valdovė, Kailechas, Hekatė, Inana, Ištarė, Kali, Lilit, Persefonė, Hadas, Odinas, Plutonas, Helė.
  • Maistas: obuoliai, moliūgai, riešutai, imbieras, granatai;
  • Gėrimai: sidras, jaunas vynas;

Helovino simbolių ištakos

„Džeko žibintas“: turbūt visi puikiai žinome, kaip atrodo „heloviniškas“ moliūgas. Viena šio moliūgo kilmės versijų – tai aliuzija į raganų atributą, žmogaus kaukolę su žvake viduje. Tarp airių, gaji „Džeko“ legenda: gyvenęs girtuoklis Džekas, kuris apgavo velnią – ėjęs su velniu varžybų. Abu įlipę į obelį, o Džekas padaręs kryžiaus ženklą, kad velnias nebegalėtų išlipti iš obels. Džekas privertė velnią pažadėti, kad jis niekada nesikėsins į Džeko sielą. Velnias buvo priverstas sutikti. Po mirties Džekas buvo nuvarytas nuo rojaus vartų kaip nusidėjėlis ir nusiųstas į pragarą, bet velnias, kaip buvo žadėjęs, jo nepriėmė. Taip Džekas nebeturėjo kur eiti, todėl buvo pasmerktas klajoti po žemę. Tuo metu, kai palikinėjo pragarą, Džekas valgė ropę. Velnias paleido į jį smilkstantį anglį. Džekas įsidėjo anglį į ropę ir nuo tada klaidžiojo po žemę su šia lempa ieškodamas vietos poilsiui. Vėliau ropę pakeitė moliūgas.

Helovino kaukės ir kostiumai: žmonės, bijodami raganų ir vaiduoklių, patys persirengdavo ar užsidėdavo kaukes, kad blogio tarnai jų nepažintų, nes jie būsią panašūs į juos, gali būti, kad taip žmonės norėdavo išgąsdinti blogąsias dvasias. Pagonių laikais tikėta, kad persirengimas suteikia galimybę perimti galias to gyvūno, kurio kaukę užsidedi- tai viena iš versijų. Kitas galimas aiškinimas randamas viduramžių katalikų praktikoje. Visų šventųjų dieną būdavo pagerbiamos šventųjų relikvijos. Neturtingesnės ar skurdesnės bažnyčios, neturėdamos relikvijų, rengdavo procesijas – parapijiečiai apsirengdavo taip, kaip jų šventieji  globėjai ir iškilmingai žygiuodavo aplink šventorių.

Helovinas ir Bažnyčia: viduramžiais Bažnyčia, kovodama su pagonybe, kaip priešpriešą Samhain šventei, lapkričio 1-ąją paskelbė Visų šventųjų diena, o lapkričio 2-ąją – Vėlinėmis, Mirusiųjų diena. Visų šventųjų dieną minėdavo visus šventuosius, ypač – šventuosius kankinius. Vėlinės tapo diena, kai meldžiamasi už visus teisiuosius mirusiuosius, ir maldomis jiems padedama išvengti skaistyklos kančių. 609 metais gegužės 13 d. popiežius Bonifacas IV Romos Panteoną pašventino kaip Švč. Mergelės Marijos ir Kankinių bažnyčią. Vėliau popiežius šv. Grigalius III pašventino koplyčią prie Šv. Petro bazilikos Visų šventųjų vardu ir perkėlė šią šventę į lapkričio 1 d., o 835 m. popiežius Grigalius IV įvedė Visų šventųjų iškilmes visoje bažnyčioje. Tuomet imta minėti ne tik šventuosius kankinius, bet visus šventuosius. Liuteronų bažnyčia mini spalio 31-ąją arba arčiausiai šios datos esantį sekmadienį kaip protestantų reformacijos pradžią. Viduramžiais bažnyčioje vyravo tendencijos pirkti indulgencijas. 1517 m. Martynas Liuteris iškabino savo garsiąsias 95 tezes, nukreiptas prieš šias indulgencijas, spalio 31 dieną.

Prietarai:

  • Anot keltų piktos dvasios bijo moliūgo ir riešutų kvapo, todėl būtina ant sleksčio palikti riešutmedžio šakelę, o palange papuošti moliūgo galva.
  • Šią dieną rūbus reikia nešioti išvirkščius, o pro duris išeiti atbulomis, kad išgasdinti vaiduoklius.
  • Kiekviename kambaryje šią naktį turi degti žvakė, kad atbaidytu raganas ir piktas dvasias. Jei žvakės namie gęsta, vadinasi piktos dvasios jau visai šalia Jūsų.
  • Jei šią naktį ant Jūsų namo stogo tupi pelėda, reiškia, kad namie greit kas nors mirs. Pelėdą būtina nubaidyti.
  • Iš palėpių šią dieną būtina išvaikyti šikšnosparnius, nes jie – velnio tarnai.
  • Šią dieną iki saulės laidos būtina persirengus kokiu nors tipišku personažu su fakelu tris kartus apeiti savo namą, tokiu būdu visus metus būsite apsaugoti nuo piktų dvasių.
  • Jei namų šeimininkas šią dieną pamatys namie vorą, vadinasi kažkas iš mirusių šeimos narių Jus stebi ir perspėja apie nelaimes.
Sojų vaško runų žvakė HELĖ
Sojų vaško runų žvakė HELĖ

Helovinas ir šiuolaikinės okultinės praktikos: nors Helovinas šiandien daugumos jaunimo visuotinai švenčiamas kaip paprasta linksma šventė, raganos jį traktuoja gana rimtai. Tai vienas iš svarbiausių metų šabų. Naudojama magija – burtai, ateities spėjimas. Ritualai dažniausiai siejami su mirtimi ir atgimimu, noru atsikratyti neigiamų savybių, įpročių, kurie ateinančiais metais turėtų pasitraukti iš gyvenimo. Neveltui ši data laikoma raganiškais Naujaisiais Metais.  O kad naujieji metai būtų sotūs ir turtingi kartais atliekami ir ritualai turtui.

Vieną tokių siūlome atlikti su mūsų pagaminta rankų darbo sojų vaško žvakę su natūraliais eteriniais aliejais. Šią runų žvakę sukūrėme specialiai artėjančiam susikaupimo, rimties ir apsivalymo periodui, laikui tarp Vėlinių ir šventų Kalėdų. Kiekvienam iš mūsų būtinas apsivalymas, atsisveikinimas su praeitimi, senų ir nereikalingų ryšių nutraukimas bei pasiruošimas naujam gyvenimo ciklui. Tikime, kad mūsų sukurtą rankų darbo sojų vaško žvakė su natūraliais eteriniais aliejais padės:

  • pamiršti praeitį;
  • nutraukti pasenusius, nereikalingus ir kankinančius energetinius ryšius;
  • atsikratyti varginančių prisiminimų, juos palaidoti užmarštyje;
  • pasiruošti naujam gyvenimo etapui ir dvasiniam atgimimui.

Helė – požemių karalystės Helo valdovė, mirties ir užmaršties deivė. Jai suteikta galia valdyti visus tuos, kurie visuose devyniuose pasauliuose mirė ne mūšio lauke.

Pasiruoškime rimčiai ir atgimimui!

Pasidalinkite savo mintimis